BLOGas.lt
Pigūs skrydžiai
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Zaidimai su zirgais

Kodel vieni zirgai krato labiau nei kiti?






Bėgdamas risčia žirgas paeiliui kilnoja priešingas kojų poras: kairę priekinę su dešine užpakaline ir dešinę priekinę su kaire užpakaline. Kai eilinė kojų pora atsistoja ant žemės, raitelis pajunta stiproką krestelėjimą, kuris liaujasi tik tada, kai žirgas pereina į žinginę arba galopą. Kratymo stiprumas priklauso nuo daugelio dalykų - visų pirma, nuo žirgo nugaros taisyklingumo. Smarkiausiai krato žirgai įdubusia ir kuprota (išgaubta) nugara; labai kratūs esti žirgai, kurių strėnos ir krūtinės ląsta siauros, liemuo trumpas, o kojos ilgos. Mažai krato žirgai, kurie risčiuoja labai tankiai ir smulkiai – joti lengvąją risčia (kilnotis) ant tokios “siuvimo mašinos“ dažniausiai visai neįmanoma. Visai nekrato eidininkai. Eidinė nuo risčios skiriasi tuo, kad žirgas bėgdamas risčia kilnoja ne įstrižas, o lygiagrečias kojų poras - dešinę priekinę su dešine užpakaline ir kairę priekinę su kaire užpakaline. Eidininkas ne krato, o tik švelniai supa raitelį į šonus, todėl kilnotis nereikia ir netgi neįmanoma, nes judesio ritmas visai kitoks. Eidinė tokia pat greita kaip ir risčia – daugelyje šalių vyksta ne tik ristūnų, bet ir eidininkų varžybos. Senovėje, kai žmonės daug jodinėdavo ne dėl sporto ar pramogos, o iš reikalo, eidininkai būdavo vertinami daug labiau už paprastus žirgus, nes jais lengviau ir maloniau joti. Todėl jei kilnotis nemalonu, nepatogu ar visai neišeina, jums greičiausiai teko „siuvimo mašina“ arba eidininkas. Smulkų žingsnelį geras jojimo meistras gali pataisyti, na, o eidinė yra ne yda, o įgimta žirgo ypatybė.
   
Pirmosios risčiavimo pamokos

Kad žirgas mažiau kratytų, jo nugara ir visas sudėjimas turi būti taisyklingi, nes kratymas priklauso nuo nugaros ir ypač juosmens lankstumo - tai tarsi kabantis tiltas, jungiantis priekinę ir užpakalinę žirgo kūno dalis. Šis tiltas nuolat spyruokliuoja aukštyn žemyn sušvelnindamas (amortizuodamas) risčios smūgius. Kuo laisviau, ritmingiau ir elastingiau dirba nugaros raumenys, tuo mažiau juntami smūgiai ir atvirkščiai – nuo įsitempusių, sukietėjusių raumenų raitelis atšoka kaip nuo negyvo rąsto. Todėl net ir taisyklingiausio sudėjimo žirgas pradeda smarkiai kratyti, kai jam skauda nugarą ir raumenys įsitempia nuo skausmo. Smarkiausiai krato daug kartų traumuoti sporto veteranai, kuriems nuolat gelia juosmenį, ir jauni žirgai, kurie dar neišmoko „atsipalaiduoti po raiteliu“ (sakoma „nugara nepriima raitelio“). Jojimas - tai veiksmas, atliekamas dviese, todėl susikaupti, atsipalaiduoti ir pajusti porininko judesius privalo sugebėti ir žirgas, ir raitelis.  Risčios smūgiai vargina ne tik raitelį, bet ir žirgą, todėl blogiausia, kai į porą sueina abu labu tokiu – bėgti nemokantis žirgas, ir sėdėti nemokantis raitelis: kuo smarkiau šokinėja ir smukinėja balne raitelis, tuo smarkiau jis tranko žirgo nugarą, ši dar labiau įsitempia ir taip toliau be galo. Raitelis balne šokinėja dėl tos pačios priežasties, dėl kurios žirgas krato – dėl įtemptų nugaros ir strėnų raumenų. Išgelbėti žirgą ir raitelį gali tik taisyklinga (t.y. lanksti ir laisva) sėdėsena. Jos geriausia mokytis ne manieže ant žirgo, o namuose ant kėdės.

Paimkite paprastą kietą kėdę su atlošu ir atsisėskite taip, kad nugara nesiremtų į atlošą, o tik jį liestų. Sėdėti reikia laisvai, neįsitempus, o rankas nuleisti ir laisvai pasidėti ant kelių. Dabar jums reikės pasislinkti į priekį nesiremiant nei pėdomis, nei į atlošą – naudotis galite tik sėdmenų raumenimis ir juosmeniu. Toli tokia poza nenušliaušite, bet jei pavyks pasistūmėti kelis centimetrus, vadinasi pratimas pavyko – sėdmenis ir klubus jūs patraukėte po savimi, juosmuo truputį išsilenkė priešinga nei įprasta kryptimi, o pečiai liko laisvi ir tiesūs. Keletą kartų pakartokite pratimą. Štai taip jūs turite sėdėti ant žirgo jodami risčia, nes tik taip jūsų juosmuo lengvai spyruokliuos aukštyn žemyn amortizuodamas risčios smūgius. Bus lengva ir jums, ir žirgui - pamatysite, kaip jis iškart ims smagiau bėgti, vos tik liausitės daužyti jam nugarą ta savo kūno dalimi, kuria ant jo sėdite. Šis pratimas labai išsamiai aprašytas ir nupieštas iš vokiečių kalbos išverstoje knygelėje „Jojimas“. Knygelė sena – išleista daugiau kaip prieš 20 metų, ir mes jos, deja, neturime, bet vyresni treneriai ir sportininkai ją turi, ir jei gražiai paprašysite, tikrai atneš ir parodys, o gal net nukopijuos reikiamą puslapį ir priklijuos prie sienos jūsų persirengimo kambaryje. Tai labai palengvintų ir jūsų, ir trenerių gyvenimą – jūs greičiau išmoksite, o treneriams nereiks aušinti burnos, nuolat kartojant “sėskis po savim”, nes žodžiais tikrai labai sunku išaiškinti, ką reiškia ši mįslinga frazė. Belieka tik laukti, kol jūsų kūnas instinktyviai išsilenks ir užims tinkamą padėtį, o tai atsitinka negreitai ir ne visada.

Kad mažiau kratytų, taisyklingos padėties turi būti ne tik klubai, bet ir visas kūnas – pečiai turi būti laisvi ir tiesūs, rankos laisvai nuleistos ir priglaustos (jokiu būdu neprispaustos!) prie šonų, bet svarbiausios vis dėl to yra kojos. Visų pirma turite įsiminti, kad raitelį ant žirgo laiko pusiausvyra – balne jūs neišsilaikysite nei kojomis, nei rankomis, nei dantimis. Todėl niekada nesikabinkite į žirgo šonus – jus tik dar labiau kratys ir mes lauk iš balno! Atminkite, kad sėdite ant aukštyn žemyn spyruokliuojančio pakabinamo tilto ir išsilaikysite tik laisvai stuburu pakartodami (amortizuodami) visus jo judesius.

Jūsų šlaunys ir keliai turi būti laisvai nuleisti, ir neprispausti, o priglausti (lyg prilipę) prie balno. Blauzdos skirtos žirgui valdyti – jomis jūs truputi vėliau sukiosite savo žirgą į visas puses, raginsite ir stabdysite, siųsite pirmyn, į šonus ir atgal. Visa tai galėsite tik tuo atveju, jei blauzdos bus visiškai laisvos, o ne mėšlungiškai įsikibusios į žirgą.
     
Įsidėmėkite:

1. Blauzda žirgo šonus (tiksliau balno sparnus) turi liesti tik nuo kelio iki maždaug trečdalio savo ilgio, o visa apatinė blauzdos dalis ir kulnai turi būti laisvai ir visiškai vertikaliai nuleisti tiesiai į žemę. Kaip toli jie bus nuo žirgo šonų, priklauso nuo jo šonkaulių išlinkimo ir krūtinės ląstos pločio.
2. Jūsų padai turi būti lygiagretūs su žeme, o kojų pirštai kiek pasukti į išorę (nuo žirgo). Apskritai jodami be balnakilpių savo pėdomis per daug nesirūpinkite – tegu sau kabo, kaip joms pačioms išeina. Jeigu klubai, šlaunys, keliai ir blauzdos bus ten, kur reikia, pėda savaime laikysis horizontaliai.
3. Trumpai tariant, sėdėti turite taip, kad jei iš po jūsų staiga stebuklingu būdu išnyktų žirgas, jūs lyg niekur nieko atsistotumėte ant žemės sulenktais ir pražergtais keliais. Jei įprasite taip sėdėti, vėliau bus lengva ir patogu joti su balnakilpėmis – jūs niekada jų nepamesite, nes padą  prie balnakilpės prispaus ji pati ir visos laisvos blauzdos svoris.
4. Jokite tik tiek, kad nepervargtumėte; kartkartėmis pasitikrinkite, ar vietoje jūsų rankos, kojos, pečiai ir klubai; ar neįsitempėte, neįsikibote į žirgą ir t.t. Nepervargti per pirmąsias pamokas labai svarbu.
5. Neužmirškite kvėpuoti! Šis patarimas ne toks juokingas, kaip gali pasirodyti – nuo jaudulio ir neįprastos kūno padėties sutrinka kvėpavimas ir širdies darbas. Ne taip jau retai pasitaiko, kad naujokai per treniruotes apalpsta – smegenims pritrūksta deguonies, ir žmogus praranda sąmonę. Šis „užtemimas“ būna toks trumpas, kad jo galite nė patys nepastebėti, ir nei jūs, nei aplinkiniai (įskaitant ir trenerį) nė nesupras, kodėl staiga nukritote, jodami paprasčiausia žingine ar lėta ristute. O atsikėlę nė neprisiminsite, kad buvo neilgam „užgesusi šviesa“. Todėl patys sau  mintimis ir vieni kitiems balsu nuolat priminkite: „atsipalaiduok, kvėpuok, patikrink, ką veikia tavo kojos, rankos ir likęs kūnas“. Treneris juk vienas, o jūsų aplink kaip žvirblių – stengtis ir galvoti reikia patiems.

Treniruotėse labai svarbu susikaupti. Prieš treniruotę gerai permąstykite viską, ką darysite. Tiksliai įsivaizduokite savo būsimus veiksmus – sporto psichologai tai vadina „vizualizacija“, o mistikos mėgėjai – „meditacija“. Svarbu, kad savo veiksmus įsivaizduotumėte „iš vidaus“, o ne matytumėte iš išorės, kaip per televizorių, ir nesvajotumėte, kaip jums kabina ant kaklo olimpinį aukso medalį, o „iš vidaus“ įsivaizduotumėte veiksmus ir pojūčius. Jei svajosite, kaip šauniai atrodote per televizorių – prie televizoriaus ir liksite. Pasižiūrėkite į bet kokius gerus startuojančius sportininkus – jie nebe čia, jų akys žvelgia ne į aikštę ar trasą, o i savo pačių vidų. Valia ir protu jie iš vidaus jau judina kiekvieną savo raumenį ir sąnarį. Be sugebėjimo šitaip giliai susikaupti, panirti į ypatingą meditacijos ar transo būseną nėra nei didžiojo sporto, nei sportininko, o vien mankšta ir laisvalaikio pramogos, kurioms geriau naudoti ne gyvus žirgus, o kokius nors metalinius treniruoklius, kuriems neskauda nuo neišvengiamo naujokų nemokšiškumo. Todėl privalote labai stengtis ir labai mylėti žirgus, ant kurių mokotės joti, nes jie sąmoningai ir neišvengiamai yra aukojami vardan jūsų būsimo meistriškumo.

Jei bejojant staiga jus ėmė kratyti ir mėtyti, vadinasi, kažkuri kūno dalis išėjo iš kūno vietos – tereikia pasitikrinti ir viską sudėlioti į savo vietas. Kad įsitikintumėte, jog šie patarimai tikrai veiksmingi, patikrinkite juos – sąmoningai padarykite priešingai, nei čia parašyta: kiek galėdami suspauskite balną keliais; įsikibkite blauzdomis; pasislinkite balne atgal (kad „mažiau kratytų“); susikūprinkite; atsiloškite; kiek galėdami nuleiskite kulną ir t.t. Privalote patys įsitikinti, kaip kiekvienu atveju jus svieste sviedžia lauk iš balno ir kaip kiekviena klaida sukelia tikrą griūtį. Jūs juk ne dresuojami šuniukai – esate sąmoningi žmonės, laisva valia pasirinkite nelengvą raitelio kelią.

Rodyk draugams

Kaip uzdeti balna?






Paprastai, atvykus į kokį “kaimo turizmo” centrą ar į žirgyną, arkliai jau būna pabalnoti. Bet manau, vis tiek bus įdomu sužinoti, kaip tie arkliai balnojami. Be to, neteisingai pabalnotas žirgas gali supanikuoti ir pradėti “nešti”. Todėl geriau bent jau žinoti balnojimo pradmenis, kad būtų galima patikrinti, ar viskas gerai. O jei lankote žirgyną, šitos procedūros tikrai išmoksite iš savo trenerio.


 





















Prieš dedant balną, žirgas turi būti pririšamas. Šiaip tai žirgas turi ramiai stovėti. O rišti prie vadžių negalima. Reikia uždėti apynasrį (kantarą) ir tik jį rišti prie kokio baslio.


Perbraukite šepečiu vietą, kur dedamas balnas, ir įsitikinkite, kad nugaros plaukai yra prigludę.



Stovėdami prie žirgo kairiojo šono, uždėkite žirgui ant nugaros kilimėlį. Kilimėlis neturi būti per žemai.



Abiem rankom paimkite balną ir uždėkite ant kilimėlio. Balno gugas turi buti virš žirgo gogo.



Įsitikinkite, kad kilimėlis dengia žirgo gogą ir yra prieš balno gugą, kad nebutu jokio balno spaudimo. Esmė tame, kad turi būti laisvas tarpelis tarp žirgo stuburo ir balno. Balnas liečia kūną tik šonuose. Taip pat, kilimėlis neturi spausti gogo. [Levas]



Stovėdami žirgui iš kairiojo šono, pakelkite balno atlapą, paimkite pavaržą ir priveržkite balną. Pasitikrinkite ar pavarža nepersisukusi. Geriau veržti per du kartus. Priveržiam balną, bet paliekam dar vietos galutiniam įtempimui. Pavedžiojam žirgą, pvz., nusivedam iš arklidžių iki jojimo vietos. Ir tik tada patikrinam visus kilimėlius ir priveržiam iki galo.



Rodyk draugams

Lekiantis zirgas